Prsidejo viskas labai senai,dar antroj klasej nuo motorinio dviracio,ju pas manes pabuvojo net keturi,paskui Ryga su pedalais,Ryga16,triju begiu Minskas,kitas Minskas.Prasidejo JAWU era:senukeJAWA350,nauja JAWA350-6v,nauja JAWA350-12v.Poto didelis tarpas,vien tik masinos.Gryzau su Kawasaki KX 250,ji iskeiciau i HONDA CR 500,pavazineju ir dabar.dar yra Kawasaki KL 250.pavasari turetu isriedet HONDA XL 650 transalp.Keturraciai HONDA trx350,dabar vazineju HONDA RINCON 650.Lygtai tiek.

m dar atsiminia savo legendas :-"]

iz planeta sport- daigtas geras 1 diena vaziuoji 4 dienas taisai, nors igundi kantrybes ir ismoksti remontuoti, dabar pas mane stovi Tula tiksliau jos dvi 3 ratu krovinines su jom apsidirbu prie ukio, ka reikia parvest ar ka, geras dalykas tik kantybes daug reikia :-( ateini is ryto ir neuzkuri net vilkdamas, kita diena is pirmo karto. STEBULAI :-"] :-"] na paziurejau kiek kas turejas tai oje (wow) pas mane buvo daug maziau.

Oho,toks vaizdas,kad cia dauguma vazinejo dar pries kara :-"]

turrejau as

1.delta"]

2.ryga

3.motoroleris

4.kinietiskas atv

5.ir dabar polaris 350cc 2x4

Na ką gi... Prisistatydamas gal paporinsiu savo motoistoriją.

Praėjęs vaikystės-paauglystės etapą „miniakas-minskelis-draugojawa“, apie SAVO TIKROJO MOTOCIKLO įsigijimą rimtai ėmiau svarstyti prieš kokius 6 metus. O tas procesas yra gan ilgas ir atrodo maždaug taip: iš pradžių pamatęs motociklą pajauti kažką sava (prasideda nuo tada, kai save atsimeni), po to gan atvirai pradedi žavėtis, po to ištari sau „mocai – gėris“ (nuo pastarojo momento procesas negrįžtamas), vėliau tai ištari garsiai. Kažkada ateina išganinga mintis „aš galiu turėti motociklą“, bet vien nuo tos minties kūnas šiurpsta, todėl ją veji dar kokius metus. Vėliau, pradedi domėtis kokie tie motociklai būna, pradedi kalbėtis apie tai, konsultuotis (iki metų). Ir pradedi ieškoti SAVO (trunka iki pusės metų; mano žmona sako, kad man pastarasis nepasibaigs).

Tai va, vieno klaipėdiečio draugo padedamas, prieš, berods, 5 metus įsigijau 86-ųjų sport-turistą Honda VF1000F-II. Tai buvo daiktas, suteikęs man kone daugiausiai laimės gyvenime. Na ir kas, kad sunkus, na ir kas, kad nugriuvęs priešais Katedros aikštę negalėdavau pasikelti, už tad kaip išdidžiai aš atvažiuodavau į darbą... Su savo motociklu... Litrine Honda!

Po to aš nusprendžiau, kad išaugau iš pastarojo motociklo. Kadangi mano bendradarbio brolis turėjo 7-ą „nindzę“ (Kawasaki ZX-7R), aš supratau, kad norint būt kietam reikia turėti „britvą“. Tai buvo mano didžioji klaida. Ne ne, ne „britvos“, o tai, kad patį asmeniškiausią dalyką – MOTOCIKLĄ (kam neaišku, skaitykite dar kartą žodį didžiosiomis raidėmis) nusipirkau ne sau, o kitiems. Važinėjau aš, aišku, bet esminis dalykas ne važiavimo teikiamas malonumas, o ar kietas dabar aš esu. Taip, greitis, taip, 240 km/h į darbą, taip adrenalinas, bet kažko trūko... Trūko geltonų klevų sienos važiuojant šeštadienio rytą vingiuotais užmiesčio keliais... Matydavau tik prietaisų skydelį. Gal tai dėl mano ūgio?

Pardavęs savo Suzuki GSX-R 750, nusprendžiau nusipirkti tiesiog motociklą. Su visom gerom savybėm: kad „valintų“ (mažesni nei 750 atkrito ), kad turėtų išliekamąją vertę („britvos“ atkrito) ir, aišku, kad „kiltų“ („čioperiai“ atkrito). Išsirinkau Yamaha XJR1300. Susidūriau su problema, kad šis motociklas nebūna pirmasis, o kas jau nusipirko – nebeparduoda. Pusę metų mano kolegos rytą pradėdavo kava-cigaretė-el.paštas, o aš pradėdavau autoplius-motociklai-ieškoti. Taip įsigijau Honda VTR‘ą. Vėl litrą, bet fainą. Vėl susidraugavau su motociklais. Kažkodėl jį pardaviau. Iš tikrųjų, neturėjau kur važiuot. Ir su kuo. Žiedo šalia nėra. Važinėjimas degalinė-degalinė-Savanorių prospektas nesužavėjo. Smagiau pasijausdavau sukdamas rankeną namų pusėn. Be to galvoj nedavė pokalbių nuotrupos: „Kačerginė? Ne, praeitas etapas, aš WR‘ą tvarkausi“; „Motociklininkų tuoj neliks, liks tik cirko meškos“. Apie ką jie čia?

Sausio 12-os rytą, prabudęs viename Stokholmo viešbutyje pasakiau: noriu sportinio keturračio. Nerašysiu, ką pasakė mano kolega (važinėjantis kietu čioperiu), miegojęs tame pačiame kambaryje, bet grįžus į Lietuvą, po dienos turėjau 660‘ą Raptor‘ių. Patiko. Taip aš nuvažiavau nuo asfalto...

Išaugau jį, dabar džiaugiuosi YFZ‘tu. Daiktas tobulas, netobulas aš. Reikia kažko daugiau...

Prieš pusmetį svajonių mocas buvo Yamaha WR450, dabar laukiu atplaukiančio būmerio, GS1150R Adventure.

Viskas gerai, kvadistai nesmerkit, kvado parduot nesiruošiu, nuo balandžio net sportuot pradėsiu

© uggnius: „Mano moto yra moto“

P.S. Šeima pomėgį toleruoja.

P.P.S. XJR‘o neradau iki dabar. Kai rasiu, su juo važinėsiu į darbą. Arba su TDM‘u (patogus, brač).

įtraukiančiai ir įdomei rašai, įdomi istorija :-) galėtum kokius straipsnius ar rašinius rašyt (+)

Super parasyta, tik jau kazkur girdeta, gal tokia pat istorija esi parases motomanai.lt?

pipirishkes wrote:Super parasyta, tik jau kazkur girdeta, gal tokia pat istorija esi parases motomanai.lt?

Nea, enduristams pasakojau...

nu turejas daug motoroleriu, 1 enduro , keleta britvuciu mazom kubeturom o db raptor350 ir kfx400 o tolimesni planai kfx450 arba lt-r450 (+) ir dar gal koki brute force 750 (jaj tevas pirks)

Sveiki, esu naujokas atv srityje, bet manau draugausim

skaiciau ir maniau nerasiu nei vieno pasirasusio kad vazinejo sport motociklais

bet tas ilgas staraipsniukas viska pakeite (y)

taigi mano istorija:

3x jawa 638 (12v)

Yamaha fzr600 (sport bike)

Honda CRB 900Rr (sport bike)

Yamaha R1 (sp) ir suzukis ltz 400 (atv)

Dabar Suzuki Intruder vl1500 (chioper)

Yamaha WR450F (hardukas)